Kalotė

Kuršiškosios Atlantidos pėdsakais... Proga už nugaros palikti rūpesčius, betoninių džiunglių triukšmą ir pabėgti į miškų bei vandens prieglobstį. Kalotės ežeras ir jo apylinkės sudomins ne tik puikiais gamtovaizdžiais, bet ir legendinės kuršių pilies istorija ar Antrojo pasaulinio karo paveldu.

Ežeras

Tai Pajūrio regioninio parko teritorijoje esantis, ledyninės kilmės, vos 1,5 km nuo Girulių nutolęs ežeras (baseino plotas - 1,74 km², kranto linijos ilgis 3,7 km). Iš jo į Baltijos jūrą išteka upeliukas Cypa. Šis vandens telkinys vadinamas lyninio tipo (dėl to, kad vyraujanti žuvis yra lynas) arba lagūninis. Nesunku suvokti, kodėl: vidutins ežero gylis – vos 1 m, o giliausia vieta tesiekia 2,4 m. Todėl maudynėms dėl itin storo dumblo sluoksnio ir nedidelio gylio jis netinka.

Visgi tai vienas iš nedaugelio natūralios kilmės ežerų, esančių šalia uostamiesčio, todėl jis vilioja ne vieną ramybės išsiilgusį keliautoją. Ežero pietvakarinėje dalyje (ją galite lengvai pasiekti, keliaudami dviračių taku nuo Girulių per Kukuliškių mišką ir dešinėje radę nuorodą „Kalotės ežeras“, į kurį veda miško keliukas) yra įrengta nedidelė poilsiavietė su mediniais stalu ir suolais. Puiki vieta iškylai prie vandens! Žinoma, nepamirškite pasirūpinti aplinka ir surinkti kitų paliktas šiukšles bei nepalikti savųjų.

Kuršių pėdsakai 

Kraštotyrininkai kai kada Kalotės ežerą vaizdžiai lygina su savotiška kuršiškąja Atlantida. Kodėl? Legendose ir padavimuose mes dažnai skaitome apie baltiškas pilis, kurios esą prasmegusios po žeme su visais lobiais. Tačiau Kalotės atvejis – išskirtinis. 1253 m. Kuršo žemės pietinių sričių dalybų akte labai aiškiai yra įvardijama mažiausios kuršių Pilsoto žemės pilis, lotyniškai Livonijos ordino metraštininkų užrašyta „Calaten“ (tariasi „Kalaten“). Ne visos pilys papuolė į šį reikšmingą mūsų krašto istorijai dokumentą, todėl nėra abejonių, kad stovėjusi Kalotėje buvo viena svarbesnių. Kur ji dingo? Archeologai iki šiol neranda nė menkiausio buvusios tvirtovės pėdsako...

Spėjama, kad baltų vikingų kuršių pilis galėjo būti įrengta arba Kalotės ežero saloje, arba pusiasalyje. Panagrinėjus senuosius žemėlapius akivaizdžiai matyti, jog šiaurinėje ežero dalyje iki šiol išlikęs savotiškas sausumos „liežuvis“ buvo daug didesnis. Tai, kad jis ilgainiui nyko, galima įsitikinti ir pačiam keliautojui: tame plote medžiai tiesiog „įsibridę“ į vandenį. Vadinasi, sausumos ruožas yra, nyksta, o XIII amžiuje aplinka veikiausiai atrodė dar kitaip. Apie ežere buvusią pilį byloja ir senovinės legendos, padavimai, kuriuose kartais būna krislas tiesos.

Tad smalsiausieji gali iš rytinės ežero pusės (vakaruose – pamėkliškas raistas, apyežeris yra virtęs šlapgire su neįžengiamomis vietomis) pasiekti minėtą „liežuvį“ ir savo akimis išvysti mūsų kraštų mangrove virtusią vietą. Kurioje medžiai šaknimis ežero dugną remia... 

Kalotės vietovardžio kilmė mokslininkams iki šiol nėra visiškai aiški. Remiantis vienais šaltiniais, baltiškasis „kal-as“ reiškia „šviesų, baltą“. Aplink ežerą dabar – brandūs pušynai, apyežeryje kliuksi raistas su kiminų kilimais, ir nieko čia balto ir šviesaus nėra. Bet buvo: dar XIX a. apylinkėse siautėjo smėlio audros, čia plytėjo plikos kopos, ir miškas pasodintas dirbtinai. Kai kas veda Kalotės reikšmę prie žodžių „kalatoti“, „kalti“, kalvių vietą.

Legendos

Prieš daugelį šimtų metų, kai lietuviai tebegarbino savo senuosius dievus ir tebedegino šventąją ugnį, Kalotės ežere gyveno turtingas bajoras. Sala tuomet buvo didelė, o ant jos stovėjo stipri pilis, garsi visame pasaulyje.

Aukšti mūrai saugojo pilį iš visų pusių, rūmai blizgėjo auksu ir gintaru. Nė vienas priešas dar nebuvo pilies paėmęs, nė vienas nekviestas svetimšalis dar nebuvo kojos įkėlęs į jos vidų.

Žiaurus tai buvo bajoras, kieta kaip pilies mūras, kurio neįveikė priešo kardas, buvo jo širdis.

Kartą sargybiniai, kurie dieną naktį budėjo aukštuose pilies bokštuose, pranešė, kad artinasi pulkai baltų vyrų, šarvais apsirengusių karių. Laivais į pilį plaukė kryžiuočiai. Priplaukė priešai prie pilies sienų ir įsakė bajorui atidaryti vartus bei melstis jų dievui.

„Perkūnas yra mūsų dievas. Tik jam mes aukosime, o jūsų vergais mes niekuomet nebūsime“, - atsakė pilies valdovas ir liepė pūsti trimitus, žmones į kovą šaukti.

Kryžiuočiai puolė pilį iš visų pusių, draskė vartus, ardė sienas, lipo per mūrus, bet lietuviai kaip liūtai juos mušė. Daug priešų žuvo nuo kardo, dar daugiau jų paskendo ežere, tik nedaug kam pavyko išsigelbėti nuo narsiųjų pilies gynėjų.

Linksmas buvo valdovas, laimėjęs kovą, džiaugėsi lietuviai, ištaškę priešus, apgynę savo pilį. Bajoras paskelbė didelę puotą ir rengėsi aukoti Perkūnui už suteiktą pagalbą. Vakare susirinko žmonės iš visos apylinkės, visi gėrė, šoko ir aukojo dievams.

Tik vienuolis, kurį bajoro tarnai buvo į nelaisvę paėmę, stovėjo nuošaliai ir liūdnai žvelgė į aukurą. Jis prašė galingąjį pilies valdovą įsakyti žmonėms, kad liautųsi aukoję dievams ir melstųsi tikrajam dievui. Bet valdovas atsakė: „Jeigu jūsų dievas toks galingas, kaip sakai, tesugriauna mano pilį, teišardo jos storus mūrus. Tuomet aš patikėsiu“.

Tai pasakęs bajoras norėjo juoktis, bet tuo metu pakilo didelė audra, sudrebėjo žemė ir pilis su baisiu bildesiu, kartu su žmonėmis, gyvuliais ir visu turtu, nugrimzdo į prarają.

Kitą rytą toje vietoje, kur seniau stovėjo neįveikiama bajoro pilis ir savo bokštais rėmė debesis, bekyšojo iš vandens maža, tuščia salelė, o jos viduryje – juodas akmuo, ant kurio seniau dievams aukodavę.

Ir dabar, tamsią rudens naktį, audrai pakilus, pradeda tas akmuo lengvai virpėti. Giliai žemėje, kažkur po akmeniu, pasigirsta duslus bildesys ir tylus vaitojimas. Tai nugrimzdusios pilies gyventojai rauda, išvadavimo laukia...

(Šaltinis: „Gražiausieji Mažosios Lietuvos padavimai“, 2011 m.)

Nu Klaipedas miesta int žiemilį linka yr šalep Kalates dvara vens didis ežers, a pri pat‘ tą ežerą gol vens kalns. Ketą kartą kep tę aplink ežerą esantis lauka dar so giriemis apžielę bova, tad liobieje Bendeko kerdis, sava bandą išgenęs, tą į tas gires įvaryti er pats, int aną kalną užejęs, pasisieste er derbte. Ale tame ežere užsilaikies vens nelaboks, kurį žmones Kipštu vandena. Jas į žmogo pasivertęs ateje klauste, ką uns če darųs. Tas kerdis ale jau tek supranta, kas tas per vens bova, er todel pradieje aną masinte er sake: „Aš nuvysu takį elgą apvartį, kad tris kartus aplink vesą ežerą apteks ir tad aš tą ežerą užrauksu“. Kipšis gava baimę ir radieje kerdį melste, kad ten nedarytu. Kerdis ale turieje veną seną skriblienę keporę er sake: „Je tu man pa trijo dieno tek daug peningų atneši, kad aš su tas šę sava keporę pripelte galiesu, tad aš tava narą išpildysu.“. Kipšis džaugies, kad šis tek maž‘te praše ir paeje šalin. Bet kerdis tek už nelabąjį gudresnis bova; ans, matyk, iškase takę gelę dobę, kori apate plati bova, a veršo‘ į sauromą sueje, kad tek taki maža skylie beleka, korę ans su kepuris dogno uždengte galieje. Nelabasis biega i neše sidabrenes peningas. Antrą deną atveže kipšis veną su ketures arkles pakinkytą vežemą pelną su smolkes varenes peningas. Kep tos į tą keporę iškriete, tad ta tek lig posę bova pelna. Kerdis, jau gana užtektina gavęs, bova bagats per vesą sava amžį. Kipšis ale patam iš ta dide apmaudijies ir, veną didį kulį iš ežera išretės, tą prastaje. Tas kulis dar šenden tepier, er yr, nelaboje kuliu vadenams.

(Šaltinis: Jonas Basanavičius, „Iš gyvenimo vėlių bei velnių“, 1903 m.; padavimą Klaipėdos tarme užrašė Einars; Praga, 1875 m.)

Vokiečių apkasų gyvatė

Lengvo pasivaikščiojimo nesitikėkite, ir ši įdomi vieta skiriama tik entuziazmo bei azarto apimtiems keliautojams. Nes teks atsidurti ten, kur nėra takų, šlapia, kliurksi dumblas bei riogso medžių išvartos. Visiškai šalia jau minėtos poilsiavietės tereikia kairėn ežero krantu paėjėti keliasdešimt metrų ir išvysite keistas, tarsi gyvatė išsirangiusias antžemines struktūras. Pylimus, tranšėjas, mazgus. Tai – Antrojo pasaulinio karo vokiečių palikimas. Pylimais galite nukeliauti jūros link, per tamsų mišką, net kelis kilometrus iki pat Kukuliškių kaimelio. Tranšėjų sistema buvo skirta vietovės gynybai, tačiau įdomiausi yra kulkosvaidžių arba pabūklų lizdai. Savotiški „apendiksai“, kurių (mažiausiai 12) yra kas kelis šimtus metrų. Vargu, ar kur kitur Klaipėdos apylinkėse pavyks surasti analogišką, puikiai išsilaikiusią karinę struktūrą. O išliko ji dėl paprastos priežasties: miške nevykdoma žemdirbystė, gynybinė sistema – raisto pakraštyje, kur mažai kas vaikšto.

Kalotės kaimelis

Nedidukas, tačiau vertas pagarbos vien dėl to, kad yra vos metais jaunesnis nei didžioji kaimynė Klaipėda, pirmą kartą paminėta (Mėmėlburgo pilis) 1252 m. O kuršių Kalotės pilis ir gyvenvietė – 1253 m. XV a. iš vienos privilegijuotos valdos išsivystė kulminis dvarelis, kuriame nuo 1552 m. minima karčema.

XIX a. pab. nutiestas geležinkelis, nuo 1895 m. ėmė veikti mokykla. Gyvenvietėje buvo ir dvarelis su gyvenamųjų ir ūkinių pastatų kompleksu, kuris dalinai yra išlikęs iki šiol. Kalotės dvarą 1612 m. įkūrė Klaipėdos valdininkas Lorentzas Baumgartas. Jam mirus, pusę dvaro paveldėjo sūnūs – Martinas ir Kerstenas. Kitą žemės valdos pusę 1641 m. nupirko Taurlaukėlių dvarininkas Johannas von Hülsenas. 1702 m. dvarą valdė - Paulis Bolzas, 1759 m. – Casperis Landbrechtas, maždaug nuo 1800 – ekonomikos komisaras ir apskrities  valdybos deputatas Georgas Albrechtas. Jam 1824 m mirus, dvarą valdė jo duktė Johanne Karoline. Vėliau ši žemės valda priklausė Rumpiškės dvarininkui Christliebui Hamannui, dar vėliau – Wilhelmui Thiesui, Robertui Scheerui, Gustavui Mollmannui.

Verta aplankyti kaimelio šiaurės rytuose, prie pagrindinės gatvės esančią, 1911 m. pastatytą buvusią Kalotės pagrindinę mokyklą. Ji atspindi Rytprūsių XX a. pr. mūrinės architektūros visuomeninių pastatų statybos tradicijas. Šis kultūros paveldas – apleistas, tačiau tuom ir žavus, nes dvelkia autentika ir neliesta praeities dvasia.

Senosios kapinės

Kalotės pietvakarinėje dalyje, šalia geležinkelio, ant mišku apaugusios kalvos slypi senosios XIX-XX a. pr. kapinės. Jos yra įdomios tuo, jog visiškai neprimena tradicinių kapinių. Vietinių žmonių amžinojo poilsio vieta virtusi pamėkle... Nei tvorų, nei vartų. Vargu, ar yra likę tų, kurie lankytų jose palaidotus žmones. Antkapiai – išvartyti, kai kurie giliai suzmekę į miško dirvą arba net apraizgyti medžių šaknimis. Smalsiausieji gali pamėginti iššifruoti užrašus ant antkapių.

1975 m. uostamiesčio kraštotyrininkas Vytas Tamošiūnas rašė: „Štai, lankydamas Kalotės kapines miške, užtikau jose neseniai iškastus kelis kapus, o kiek toliau nuo jų užtikau įbestą į žemę šakalį, o ant jo buvo pamauta žmogaus kaukolė.“

Kai kurie tyrinėtojai mano, kad tai yra išnykusio, greta buvusio Blužų kaimo kapinės. Lankantis jose neužmirškite aprinkti šiukšles, o gal net uždegti žvakutę.

Kelionės variantai

Naudojantis Klaipėdos viešuoju transportu ir norint aplankyti Kalotės ežero ir kaimelio įdomiausias vietas galima rinktis ne vieną variantą. Dar įdomiau – išmėginti visus.

Autobuso numeris 4. Galima vykti iki galinės jo stotelės Giruliuose ir išlipti prie geležinkelio stoties.

1 kelionė. Šalia geležinkelio pervažos, kavinės, driekiasi dviračių takas. Juo galima ramiai, pasivaikščiojant nueiti 1 km ir ties nuoroda į Kalotės ežerą pasiekti jį (dar 1 km). Ten rasite turistinę, iškylos vietą, o kitoje ežero pusėje išvysite ir minėtąjį pusiasalį, „liežuvį“, ties kuriuo galbūt viduramžiais stovėjo kuršių pilis. Šalia poilsiavietės, kairėje, apyežeryje, prasideda ir vokiečių Antrojo pasaulinio karo laikų apkasų, tranšėjų ir šaudymo lizdų linija.

Atsipūtę vandens telkinio pakrantėje galite grįžti miško keliuku, pasiekti dviračių taką ir juo pro Kukuliškių kaimą nueiti iki pat Olandų kepurės (nuo Girulių stotelės – 4 km). Ši trasa jau seniai žinoma dviratininkų, tačiau yra itin malonu švariame, gaiviame ore, patogia trasa pasivaikščioti ir pėsčiomis. Prie Karklės plento, ties Olandų kepure yra autobusų stotelė (kursuoja 24 Nr. autobusas). Tad galima „nušauti“ du zuikius: aplankyti ir Kalotę, ir įspūdingąją Olandų kepurę bei patogiai grįžti į miestą.

2. kelionė. Išlipus galinėje stotelėje Giruliuose yra galimybė Karklės kaimelį pasiekti einant mišku palei geležinkelį: ten yra miško takas. Jis driekiasi greta senųjų, aprašytų kapinaičių. Pasibaigus miško keliukui, ties kaimelio prieigomis, reikia sukti į šiaurės vakarus. Taip pasieksite ir ežerą, ir poilsiavietę.
3. kelionė. Dar vienas variantas - autobusas Nr. 15 B. Pasiektumėte Paribio g. esančia stotelę ir atsidurtumėte ties šiaurės rytinėmis Kalotės kaimelio prieigomis. Kelios dešimtys metrų, perėjimas per geležinkelio pervažą, - ir jūs jau gyvenvietėje. Šalia – raudonų plytų, Rytprūsių architektūros mokykla. Eidami Adomo Brako gatve surasite ir prie jos prisišliejusį dvarelį, o gatvės pabaigoje nenuklyskite: eikite tiesiai jau Miško gatve. Nuo jos driekiasi keliukas palei ežerą, vedantis link poilsiavietės.

Kelionės trukmė

Priklausomai nuo to, kokį kelionės variantą žygeiviai pasirinks, užtrukti galima nuo 2 iki 4 val.

Tekstas: Deniso Nikitenkos.

Nuotraukos: Deniso Nikitenkos ir asmeninių archyvų.